nužievinti

nužiẽvinti; ŽŪŽ161 nj. 1. tr. nuskusti, nulupti žievę: Tuos medžius nužiẽvinau Rgvl. Žiemą prirenka beržų, nužiẽvina, par vasarą džiūsta, o rudenį, žiemą degina [skalas] Kdn. Rąstus nužiẽvinti Ggr. Nužiẽvint (sienmedžių) kraštus J.Balč(Brš). Anksčiau, paleidę eglę, jeigu neišveždavo, nužievindavo, kad neįsimestų į ją piktos miško jėgos rš. | Gyvulys kaip duoda su ragais, taip i nužiẽvina RdN. ║ nugrūsti: Juoda ruginė [duona] kepama iš smulkiai arba rupiai maltų nužievintų rugių LEV247. 2. refl. pervargti, nusibaigti: Nusižiẽvintumi kaip matai Kl. Nusižievìnsi, ka iš subinės sėlinos dulka Kl. \ žievinti; nužievinti